Protiniai dantys ir civilizacija, arba kaip man rovė apatinį protinį dantį

Šiuolaikinis žmogus, tai yra, mes, turime po 32 dantis, tačiau kramtome tik su 28. Kaip čia taip atsitiko ir kam mums tie papildomi keturi dantys? 

Seniai seniai, kai maitinomės šaknelėmis, žalia mėsa ir grūdais, mums reikėjo daug tvirtų dantų kramtymui. Mūsų ir žandikauliai platesni buvo, juose visi trisdešimt du dantys puikiai išsitekdavo. 

Dabar gi valgome paruoštą, apdorotą, minkštesnį ir skanesnį maistą :) Nuotrauka iš čia.

Panašu, kad ir dantų mums tiek nebereikia, žandikaulis susiaurėjo ir grėsmė iškilo patiems paskutiniams – protiniams dantims. Jie, išdygdami vėliausiai, žandikaulyje ne visada suranda vietos ir pridaro visokiausios žalos, o kramtyti, pasirodo, nekramto! Taip taip, aš vėl apie protinius dantis, mat patyriau trečiojo protinio danties – šįkart apatinio – rovimo procedūrą. Ne itin malonią, bet ištveriamą.

Kaip minėjau, mano apatiniai protiniai dantys yra vos vos išlindę, taigi jų taip paprastai kaip viršutinių su replėmis nesuimsi... Todėl procedūra užtruko apie valandą – gydytojo registracijos lentelėje mačiau, kad buvo parašyta „Danties rovimas (sudėtingas)“. Jie tai netgi vadina operacija. Brrr.

Pradžioje mane visaip nugąsdino, kad truks ilgai, bus nemalonu, po to sutins, pamėls ir skaudės. Ir tik po kelių dienų, kai nei sutino, nei skaudėjo, nei pamėlo, gydytojas išsidavė, kad iš tiesų taip nutinka labai retai. O prigąsdino mane apsidraudimui – kad nepulčiau į paniką, jei būtų iš tiesų sutinę :) Na, ir matyt dėl to, kad pasisaugočiau, būčiau atidesnė tas kelias dienas po procedūros. Beje, kaip elgtis po danties rovimo, rašiau čia.

Taigi pati procedūra – anestetikas, tada gurkšnelis Valerijono lašiukų, kad nebūtų taip baisu. Gal ne visiems reikia, bet aš, bailiukė, pradedu drebėti kėdėje, kai gerai įsibaiminu, o tirtėjimas kruopštaus darbo gydytojui nepalengvina, manau :) Taigi su šiais lašiukais valandą išbuvau nevirptelėjusi ir gana rami, nors buvo visokių nerimą keliančių dalykų – ir gręžimo, ir skaldymo, ir kruopštaus dantų gabalėlių rinkimo. Skamba baisiai, bet kėdėje net atsirado smalsumas – kada čia viskas baigsis ir kokio dar keisto įrankio gydytojas paprašys asistentės. Kaip visada buvau užsimerkusi, bet atrodė, kad buvo išbandytos ne vienerios replės ir galybė kitų instrumentų. Prireikė net skalpelio!

Nuotrauka iš čia

 O žinot, kas įdomiausia? Tai, kad apatinis dantis man kraujavo mažiau, nei viršutiniai ir net praėjus anestetiko poveikiui neprireikė vaistų nuo skausmo. Lengvai pamaudė ir tiek. Tiesa, kitą dieną truputį patino, bet ne tiek, kad negalėčiau rodytis žmonėms ir eiti į darbą :) Juokingiausia, kad kelias dienas negalėjau normaliai išsižioti – žandikaulį tarsi surakino. Kai paklausiau gydytojo, paaiškėjo, kad normalu. Jei gerai supratau, taip nutinka, jei anestetiko patenka į raumenį. Dar pajuokavome, jog svarbiausia, kad šaukštas į burną telpa, tai badu nemirsiu :)

Sugijo viskas gražiai ir, priešingai nei buvau prigąsdinusi, nereikėjo nei antibiotikų gerti, nei dvi dienas vaikštinėti mėlynais paakiais. Liko paskutinis dantis paklydėlis – tikiuosi, ir tąkart bus paruoštas Valerijonų gurkšnelis, nes net ir žinodama, ko tikėtis, nesijaučiu rami :)